All I want for Christmas…

Koks nuostabus tas kalėdinis laikas – toks neramus, triukšmingas, pilnas šviesų ir reklaminių šūksnių, vadovėlinių „Gražių švenčių!“, kvietimų į vakarėlius ir skubos. Skubos viskam – darbams, santykiams, telefono pokalbiams, šventėms ir pusryčiams.

Tikiu, kad ir Jums galvoje sukasi įvairaus sunkumo sudoku, kaip kad man sprendžiant kasdienius sudėtingai paprastus reikalus: vaikų ginčus, nesutarimus su vyru, mamos problemas dėl sugedusio šaldytuvo, kūčių vakarienės meniu, „o per Kalėdas antis ar žąsis?“. Ir, žinoma, – „ką padovanoti draugei tokio, kas pradžiugintų“ klausimą.

Tai ką padovanoti? Uoj, apie tai galvoju visą gruodį, o desperatiškai lekiu pirkti vos ne paskutinę dieną prieš tą jau tikrai „nėralaikoatidėlioti“ paskutinę dieną. Tikra beprotybė!

Tik tai jau tokia beprotybė, prie kurios jau pripratau ir nebijau, nes žinau, kai ji nurims  vėl galėsiu būti „tokia jauki aš“ – truputį tinginė, truputį mąstytoja, truputį drama, truputį rokenrol.  Galėsiu sau tai lesti. Jūs taip pat.

O dabar bėgam greičiau. Dar tik gruodžio vidurys, laukia dar keli rimti užsakymai užbaigimui, vienas nuotakos (jei ji tars taip) žiedas, dar vienas žiedas labai rimtam žmogui ir gausybė kaklo papuošalų su pakabukais tikrų tikriausioms „it girl“, tokioms kaip aš, beprotėms.  Jos dažniausiai išsirenka sau patį mažiausią papuošalą –  tokį visai arti odos ir arti akių.  Nes juk per Kalėdas svarbiausios mūsų akys ir ypatingas žvilgsnis, kurį dovanojame. O dar tas švelnus apsikabinimas, kai susiglaudus vietos lieka tik įkvėpti, ar ne?

Ir apie ką tuomet tos Kalėdos? Ooo… Jos tai apie gyvenimo tikrumą, apie tai, kad net nesuprasit, apie magnetiškumą, drąsa būti tokia kokia gaunasi būti ir užsispyrimą, degančias, žinoma beprotiškai, akis, šilumą ir švelnius apsikabinimus labai arti mūsų tikros odos.

 

Nuoširdžiai Jūsų,

Renata Jaku