loader image

Meilė?

Aha, karantinas. Trikdo tokia priverstinė pauzė, ar ne? Prisipažinsiu, pirmos dienos buvo tragiškai liūdnos. Susiėmiau ir šiandien man padeda: (banaliai) sportas, (on trend) meditacija, (paprastai) pašnekesiai su draugėm, (dėkingai) darbas. Nes vienu metu bėgti su reikalais ir knisti sau protą, kad kažką praleidi, nerandi ar …nepagauni to mistinio kampo – pasidarė nebepakeliama, ir tuomet prisiminiau Keri Bredšou žodžius: “Visi be išimties šiame dideliame mieste ieško meilės”. Kai pirmą kartą tai išgirdau, labai ironiškai nusijuokiau: “Kokia kvailė!”, “Nesąmonė!”, “Mjo…” ir dar akis taip užverčiau, na, žinot gi kaip? O kaip tada yra šiandien? Kvailė ir nesąmonė esu aš, o ji sau gyvena Njujorke ir valgo obuolius.

Tokiomis karantininėmis dienomis labai daug klausimų kyla apie tai. Žinoma, atmetus nerimą dėl ateities, krizės, bergždžių dezinfekcinio skysčio paieškų ar vienišų Vėlykų…Kas pasotintų širdį, pamaitintų neurotišką protą, sušildytų 100kart per dieną nuplautas iki baltumo rankas? Taigi taip.. taip.. ta Meilė, “kvaila nesąmonė” Meilė. Man jos labai ilgu, todėl nusprendžiau užauginti ją savo širdyje. 

O dabar, laikykitės, neriu į lyriką. Žinot, tai būtų tokia Meilė, kuri užpildytų širdį žydinčiomis gėlėmis, mangais ir saule. Dar ten tilptų violetinis saulėlydis, blizgančių laumžirgių debesis, aukšti žali kalnai ir mylimojo akių šiluma. Taigi, raktiniai žodžiai karantinui: Meilė, Širdis, Mangai, Laumžirgis ir Meilė (oi, jau sakiau). Aš ją auginsiu, pabandykite ir jus 😉

 

 

Nuoširdžiai Jūsų,

Renata Jaku