loader image

Tau, mano mamyte…

Mano mama yra žmogus, padaręs man didžiausią įtaką. Tai, ko gero, dėl to, kad mama visa savo esybe atitiko mano pajautimą, kaip gera būti šalia jos. Kiekviena vaikystės minutė, praleista su ja, malšino troškulį, kurį jausdavau atskirta nuo jos. Ji tiesiog buvo šalia kiekvieną dieną, kol aš augau kaip žmogus. Mano mama tokia pat kaip Jūsų – jos kvapas mane lydi iki šiandien. Kai ją apkabinu, pasijuntu kaip tada, vaikystėje.

Vieną kartą tėtis nupirko jai atostogas ir ji išvažiavo pati viena be mūsų ilsėtis, ko gero, vienintelį kartą per daug metų iki tol ir po to. Ji išvažiavo į tokį miestą, keistu pavadinimu Tuapse. Man, mažai mergaitei, tuomet atrodė, kad tai Mėnulyje, nes kas čia per miestas – „Tuapsė“? Vilniuje buvo šaltas, ūkanotas spalis, ten – vasara. Kadangi aš buvau mažytė, miegojau su tėčiu ant mamos pagalvės. Vieną vakarą pagalvė atsidūrė sesės lovoj ir man prasidėjo isterija, sesei – irgi, o tėtis mūsų negalėjo nuraminti, nes mudvi niekaip nepasidalinom ta pagalve! Tada, nešinos magiškai kvepiančia pagalve ir šlapiais nuo ašarų veidais, abi susigrūdom pas tėtį į lovą. Po akimirkos užmigom visi. Tvirtai apsikabinę.

Labai dažnai savo vaikams sakau, kad jei močiutė būtų jų mama, vietoj manęs, jie būtų žymiai laimingesni. Todėl, kad ji tiesiog nereali. Aš nežinau, bet, iš tiesų, neatsimenu nei vieno jos susierzinimo pliūpsnio ir pakelto balso tono. Rimtai. Ji niekada nešaukė ant mūsų, niekad nebarė… Nesuprantu, kaip tai buvo įmanoma! Jos žvilgsnis visada buvo švelnus ir minkštas, rankos – šiltos, o ji pati – tokia moteris, kokia aš norėjau užaugusi būti.

P.S. Užaugusi tapau visai kitokia

Žiedas

Apyrankė